| Meniu |
»
»
»
»
»
»
»
»
»
»
»
»
»
|
| Rėmėjai |
|
|
Algirdas Ališauskas Pagrindinės priežastys nulėmusios Valdorfo mokyklos kūrimąVisi vaikai ir jaunuoliai turi teisę mokytis ir auklėtis, t.y. ugdytis savo gebėjimus ir talentą. Pagal valstybės konstituciją ir įstatymus tėvai turi teisę savo nepilnamečiams vaikams rinktis pedagogiką ir mokymo pobūdį. (Europos parlamentas, Europos teisės į mokslą rezoliucija, 1984 03 14, T.1)
Lietuvos mokykla pasirinko humanistinį demokratinį atsinaujinimo kelią ir pamažu juda šia linkme. Jai artima humanistinė psichologija ir pedagogika. Šiai krypčiai priklauso ir Valdorfo pedagogika.
Vakarykštė mokykla buvo reprodukcinė, vykdžiusi aukštesnių institucijų nurodymus, o šiandieninė, švietimo reformos teoretikų vadinama interpretacine, bando pati ieškoti, ko jai reikia. Lietuvoje ir visame pasaulyje pastaraisiais dešimtmečiais paplitę mokyklų tobulinimo metodai nebuvo pakankamai veiksmingi. Šiandieninė mokykla bando pati kurti diagnostikos mechanizmą, kriterijus, nustatyti savo pasiekimus, trūkumus ir savarankiškai veikti. Tai ilgas ir sunkus kelias. Pasirinkus jį, reikia ieškoti impulsų. Vieniems - vienokių, kitiems - kitokių. Žinoma, jei iš tiesų norime, kad mokykla taptų interpretacine, neliktų reprodukcine, iš jos sklistų kūrybinės mintys, pačių atrastos, lauktos, ieškomos, o nebūtų nuleidžiamos iš viršaus visažinančių ir visagalinčių. (Žilienė, 2000)
Demokratėjantis švietimas atveria kelią mokyklų įvairovei. Pasak McLaughlin (1990, p.12), įvairovė vietose yra taisyklė, o vienodumas - išimtis. Pedagogai ir tėvai gali rinktis sau artimą filosofiniu, pedagoginiu ir psichologiniu požiūriu mokyklos koncepciją.
Norėdami tobulinti ugdymą, turime kitaip pažvelgti į patį žmogų ir pasaulį. R. Šteineris į žmogų žvelgia kaip kūno - sielos - dvasios vienovę. Jis siekia, kad kūrybingas pedagogas ne miglotai suvoktų žmogaus visumą, o įsivaizduotų trijų žmogaus sistemų - galvos, kraujotakos - kvėpavimo ir galūnių - medžiagų apykaitos - veiklą.
Pasak Lepeškienės (1996, p.7), mokytojas dirbdamas taip pat remiasi tam tikromis nuostatomis, tam tikru požiūriu į mokinį ir patį mokymąsi. Jis dirba ne su metalu kaip kalvis, o su žmogumi, todėl jam svarbu ne tik ir ne tiek pažinti fizinį pasaulį, o laikytis tam tikros "gyvenimo filosofijos": suprasti kas yra žmogus, kaip jis auga, bręsta, kaip galima paveikti jo psichologinį brendimą, kaip mokymasis veikia žmogaus augimą, dvasinį tobulėjimą ir kt.
Tik būdama laisva, įvairiapusė, atsakinga ir savarankiška, švietimo sistema ir pedagogika gali padėti tinkamai skleistis vaiko individualybei. Tuomet užaugs laisvas žmogus, galintis plėtoti laisvę, teisingumą, taiką, gerbti žmogaus orumą ir teisę tobulėti. Todėl dar vaikystėje reikia žadinti iniciatyvą, laisvę ir atsakomybę, tačiau tam reikia tinkamos švietimo sistemos, leidžiančios kurti laisvas mokyklas, pripažįstančios valstybinių, bendruomeninių ir privačių mokyklų lygybę, lygiateisį jų finansavimą ir kompetentingą kontrolę.
Amerikiečiai G. Weinsteinas ir M. Fantinis (1970) nurodo šiuos netinkamo ugdymo bruožus, kurie būdingi ir mūsų mokykloms:
- mokymo procedūros neatitinka vaikų išmokimo stilių;
- naudojama mokomoji medžiaga menkai susijusi ar visai nesusijusi su vaiko fizinio pasaulio pažinimu;
- naudojami metodai ir mokomoji medžiaga, ignoruojantys vaiko jausmus;
- mokymo turinys nesiejamas su vaiko interesais.
Juk kaip rašo K. Lierl ir M. Maier (1994, p.14), žmogus niekada nesiliauja mokęsis ir niekada neišsemia savo mokymosi galimybių. Tačiau ar mokykla, pedagogai sužadina vaiko mokymosi džiaugsmą, kuris žmogų lydėtų visą gyvenimą? Ugdymas nuolatos meta mums iššūkį. Mokymasis nesibaigia abitūros egzaminais. Tik tas, kuris išmoko nuolat mokytis, sugebės kontroliuoti savo gyvenimą.
Norėtųsi švietimą matyti ne tokį, koks yra dabar. Norėtųsi, kad:
mokiniai bėgtų į mokyklą, o ne iš mokyklos;
mokiniai prašytų namų darbų, o ne skųstųsi jais;
būtų mokytojų klausomasi, jie vertinami ir gerbiami;
mokytojai turėtų balsą, sprendžiant apie pamokų tvarkaraštį, savo klasę, savo mokinius ir mokyklos politiką;
mokytojai galėtų mokytis ir dirbti su mokiniais, o ne juos mokyti;
mokyklos bendruomenė dirbtų kaip komanda, dalytųsi mintimis, palaikytų vieni kitus ir mėgautųsi malonumu (ne našta), padedant mokiniams kokybiškai mokytis.
Pasak E. Jensen (1999, p.1) nuo to laiko, kai žmogus nusileido mėnulyje, mes išleidome trilijonus dolerių švietimui, ir vis vien daug tyrimų rodo, kad švietimo kokybė liko nepasikeitusi arba net pablogėjo. Vis daugiau mokytojų išgyvena bejėgiškumo, kartėlio ir atsidavimo likimo valiai jausmus. Mokytojų streikų per paskutinį dešimtmetį padvigubėjo. Užuot teikęs dingstį mokymosi džiaugsmams, švietimas virto tema pokalbiams apie besimokančiųjų "nubyrėjimą", žemus testų pažymius, mokyklų nesaugumą, paauglių nėštumus, vandalizmą, AIDS, vairavimą išgėrus, smurtą, narkotikų vartojimą ir savižudybes. Neteigiu, kad šios sritys nevertos dėmesio - vertos. Bet kažkaip švietimo fokusas pasikeitė.
Iš tiesų pasaulis visiškai pasikeitė, mes nebegalime žaisti pagal senas taisykles ir pasiekti tikslą, juk pamatai ant kurių buvo kuriama tradicinė švietimo sistema trupa.
Mes, "visuomenė", sparčiais žingsniais stengiamės eiti, o kartais ir bėgti visiško sumaterialėjimo link, pamiršdami pirmiausia patį žmogų.
Norime ugdyti vaiką - žmogų, tačiau daugumos mokyklų visas dėmesys kreipiamas tik į jo žinias, kurios labai greitai yra pamirštamos. Mes tik "kemšame", "kemšame" mokyklines žinias, bijodami atsilikti nuo skubančio gyvenimo, o dėl to daugėja savižudžių, "kampuotų" berniukų, šiukšlyno vaikų, nusikaltėlių ir vaikų, nusivylusių viskuo ir apgautų, gretos.
Mes galvojame, jog sustiprinę policiją, teisėtvarką, pastatę internatą ir t.t., išspręsime šias problemas. Aš manau, kad tai bus tik laikinas sprendimas, kuris norimo rezultato tikrai neduos.
Blogiausia yra tai, jog bandoma iš vienos šalies švietimo sistemos modelio paimti viena, iš kitos - kita ir sulipdyti lietuvišką reformuotą, nesigailint, aišku, ir epiteto tautišką, mokyklą. Įsivaizduokim tokiu principu sukurtą žmogų, t.y., iš vieno "protingiausiojo" paimta galva, iš kito "greičiausiojo" kojos, iš trečio "muzikaliausiojo" klausa ir t.t. Kaip šis žmogus gyvens ir iš viso ar gyvens? Pasak E. Jensen (1999, p.2), daugelis idėjų ir programų, siūlomų spręsti mūsų mokyklų problemoms, būna pasenusios dar neįgyvendintos. Mokytojai pavargo mokytis ką nors naujo tik todėl, kad to vėl būtų atsisakyta ir keičiama kuo nors dar "naujesniu". Šis nuolatinis "smulkaus remonto" metodas išsekina mokytojus ir ciniškai nuteikia papildomo mokytojų mokymo atžvilgiu, nes pagal daugelį programų ir toliau mokoma turinio - ko mokyti, o ne kaip. Net jeigu programa yra naudinga, ji dažnai būna sukoncentruota į tokią specifinę sritį, kad iliustruoja posakį "Jei rankoje laikote plaktuką, tai vienintelis daiktas, kurio jums reikia, yra vinys".
K. Pukelis (1995) sako, jog šiandieninė švietimo reforma panaši į kosmetika pagražintą veidą, kuris gražus ne iš prigimties ir ne iš vidaus, bet tik iš paviršiaus. Norint pamatyti naujų bruožų mokyklos veide, teigia autorius, reikia, kad kistų jo siela, t.y., mokytojas.
Nors reformos dokumentuose teigiama, kad dėmesio centras turi būti vaikas, tačiau, pasak R. Ališausko (1997), šiuo metu daugiausia dėmesio skiriama ugdymo turiniui formuoti, bendrosioms programoms, standartams ir egzaminams.
Iš tiesų užmirštama, kad į vaiko asmenybę orientuota pedagogika naudinga tiek mokiniams, tiek visai visuomenei. Kadangi, šitaip pertvarkius ugdymo procesą, labai sumažėja "nubyrančių", "nepritampančių" mokinių skaičius.
Mes suprantame, kad neįmanoma įgyvendinti vaikų teisių vien tik priimant nutarimus ar įstatymus, deklaruojant naują požiūrį į problemų sprendimą. Šeimų, bendruomenių, specialistų, politikų mentalitetas turėtų iš esmės keistis. Pokyčiai įmanomi, jeigu visuomenė jiems pritaria ir dalyvauja juos paverčiant tikrove. (Wiman, 1994).
Daktaras Daggett (1994, p. 97), Amerikos tarptautinio lyderiavimo ir švietimo centro direktorius, sako: "Pasaulis, kuriame gyvens mūsų vaikai, keičiasi keturis kartus greičiau negu mūsų mokyklos". Reikia, kad mokytojai sau užduotų kiekvieną dieną tą patį klausimą: "Ar tai, ko aš mokau šiandien, jūs panaudosite kada nors ir kur nors?".
Pastaruoju metu kuriasi vaikų darželiai ir mokyklos, kūrybiškai taikančios Valdorfo pedagogikos idėjas. Mokyklos bendradarbiauja su Vokietijos, Danijos, Švedijos, Estijos, Latvijos ir kitų šalių Valdorfo mokyklomis, mokiniams atsivėrė galimybė mokytis užsienyje, atlikti bendras socialines praktikas, įgyvendinti bendrus projektus ir t.t. Dalis pedagogų yra baigę studijas Europoje (Estijoje, Vokietijoje, Danijoje ir kt.), įsigiję Valdorfo mokyklos klasės mokytojo, euritmijos, užsienio kalbų, muzikos ir kitų mokomųjų dalykų specialybes. Daugelis mokytojų, mokinių tėvų lankosi ir domisi Valdorfo mokyklomis užsienyje, dalyvauja įvairiuose seminaruose, kuriuose paskaitas skaito patyrę Valdorfo pedagogikos specialistai. Tuo būdu vis daugiau Lietuvos žmonių įsitikina laisvojo ugdymo privalumais.
Realizuojant laisvojo ugdymo idėjas ne mažiau svarbus ir politinis veiksnys. Klasikinė paradigma buvo įsitvirtinusi centralizuoto švietimo šalyse, kuriose mokykla buvo orientuota į valstybės poreikių tenkinimą, klusnaus piliečio ugdymą. Formuojantis atvirai pilietinei visuomenei, Lietuvoje vyksta ir švietimo sistemos decentralizacija, kuri atveria platesnes galimybes praktiškai įgyvendinti naująją ugdymo sampratą.
Pagrindinės priežastys, kurios iššaukė būtinybę kurti Lietuvos Valdorfo mokyklą:- Išaugo tėvų ir visuomenės susidomėjimas Valdorfo pedagogika.
- Ėmė daugėti vaikų darželių (grupių), mokyklų (klasių) bei pedagogų, norinčių taikyti šią pedagogiką Lietuvoje skaičius
- Netradicinė mokykla - reali galimybė užtikrinti tėvų ir vaikų teisę rinktis ugdymą, atliepiantį jų vertybėms, pasaulėžiūrai, filosofijai bei religinėms pažiūroms.
- Netradicinė mokykla - mokyklų įvairovės pavyzdys ir puoselėtoja
- Tradicinė mokykla turėdama puikius orientyrus (Lietuvos švietimo koncepcija, naujas ugdymo turinys, Švietimo įstatymas ir t.t.) dažnai nepajėgia pilnai įgyvendinti sau keliamų tikslų. Tai skatina ieškoti alternatyvių ugdymo būdų. Netradicinių ugdymo įstaigų atsiradimas - tai reali galimybė sukurti aplinką, kurioje "mokytųsi" ir tradicinė mokykla, praktiškai išbandydama įvairių ugdymo būdų efektyvumą.
- Netradicinės mokyklos - tai ir būdas praturtinti mūsų visuomenę įvairesniais žmonėmis, kurie, praėję skirtingas "kalves", (nors ir siekiančias to paties tikslo) visgi skirtųsi savo žmogiškosiomis savybėmis, išugdytais gebėjimais bei kompetencijomis. Kuo turtingesnė visuomenė įvairiais žmonėmis, tuo ji sveikesnė ir labiau pasiruošusi spartiems šiuolaikinio gyvenimo pokyčiams. Nedidelėms tautoms žmonių įvairovės klausimas šia prasme yra ypač aktualus.
Atsisiųsti straipsnį
|
|
